Labai ilgai tikėjau, kad tik šventieji puodus lipdo.

Tikėjau, kad tik šventieji rašo knygas, tapo paveikslus, skiepija obelis ir daro kitokius stebuklus. Ir dabar kartais taip pagalvoju, tačiau neištveriu nepamėginusi rašyti, fotografuoti, lipdyti, maišyti spalvas ir tepti jas ant drobės. Galbūt dėl to, kad supratau, jog tai vis naujas būdas, nauja galimybė pažinti pasaulį, jo gražumą ir įvairovę.

Supratau ir kitką: kad svarbiausia turėti ką pasakyti apie pasaulį, gyvenimą, žmones, o tada jau ne tiek svarbu, kokiomis priemonėmis tai išreikši – žodžiu, linija, medžiaga ar spalva.

Kūryba yra tylus, bet intensyvus bendravimas su savimi ir kitais žmonėmis, su aplinka, su supančiu pasauliu. Tai stabtelėjimas prie kasdienybės – besikartojančios ir vis naujos, kartais – aiškios ir paprastos, kartais – tokios intriguojančios ir paslaptingos. Tai pasimatymas su skaitytoju ar žiūrovu, artimu bičiuliu ar nepažįstamuoju. Šį kartą pasimatymas tebūnie spalvotas.

Noriu, kad žmonės ne tik skaitytų mano knygas, bet ir mąstytų, matytų ir jaustų kartu su manimi.

Vita Morkūnienė

Gimė ir mokėsi Kėdainiuose.

Studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete.

Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė.

Valstybės pripažinta meno kūrėja.

Įvairių žurnalistinių kūrybos konkursų laureatė.

Antano Macijausko premijos, skiriamos už tautinės savimonės, valstybinės kalbos ir nacionalinės kultūros puoselėjimą, laureatė.

Publicistikos ir eseistikos knygų :„Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje“, „Su savimi ir tavimi“, „Dangaus eiliniai vieversiai“, „Obuolėtas“, „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ autorė.

Surengė keletą fotografijos parodų, dalyvavo keliose grupinėse tapybos parodose.